Jean Teule "Savižudybių krautuvė"

Knygos aprašymas ir recenzijos internete žadėjo gerą dozę juodojo humoro. Tikėjausi skaitydama smagiai kvatotis ir prunkštauti, tačiau nieko panašaus nebuvo. Ir tikrai ne dėl to, kad tai istorija apie savižudybes. Knyga parašyta tokiu lengvu stiliumi, kad apie pačios savižudybės siaubą ir beprasmybę susimąstai tik pačioje pabaigoje. Ir vis dėl to, nors garsiai kvatotis ir neteko, bet visą knygą skaičiau be paliovos šypsodamasi. 

 Knygos centre Savižudybių krautuvės savininkų, Tiuvašų šeimynėlė. Jų pagrindinis tikslas tiekti potencialiem savižudžiams būdus, kaip pasitraukti iš gyvenimo. Krautuvėlės darbo apsuptyje verda ir pačių Tiuvašų gyvenimas, kuriame netikėtai gimė tikra verslo pražūtis - trečiasis vaikas Alanas. Vaikas tikra bėda,  nes jis negana to, kad nuolatos šypsosi, ne tik džiaugiasi gyvenimu, bet ir bando šiuo gyvenimo džiaugsmu užkrėsti kitus.

Knyga labai paprastai pateikia visą savižudybės siaubą ir beprasmybę. Tačiau, kad tikrai tai suvokti, reikia skaityti iki galo.

Citata: "...aš visada sakau: mirštame tik kartą, tad tegul tai būna įsimintinas momentas."

P.S. jei norit sužinoti, kodėl Apple obuolys prakąstas, perskaitykit knygą.

Vertinimas: verta iš gyvenimo išbraukti porą valandų ir perskaityti knygą, kad suvoktum jog niekada nebūsi Savižudybės krautuvės klientu.

Umberto Eco 'Fuko švytuoklė"

 Pradžioje norisi mesti knygą į šalį, nes laisvai ir nepertraukiamai besiliejantis informacijos srautas tiesiog parbloškia. Sunku suprasti ir įsigilinti į vis naujas pristatomas religines grupes, istorinius asmenis, įvairias teorijas ar hipotezes. Tačiau vėliau imi suvokti, kad suprasti ne tik neįmanoma, bet ir nebūtina. Bandyti perprasti visas knygoje dėstomas  teorijas, būtų tolygu kaip išmokti atmintinai šaldytuvo naudojimo instrukciją - įmanoma, bet visiškai nereikalinga.

Lengviausia šią knygą apibūdinti kaip pasaulio sąmokslo teorijų pradžiamokslį: tamplieriai, rozenkreiceriai, Šėtono, Liuciferio garbintojai, druidai, katarai ir dar begalė kitų, įvairaus plauko okultinio pasaulio atstovų. Pagrindinių herojų šaltų protų galia supina juos į visuotinį pasaulinį sąmokslą. Ar gali asociatyvus žodžių išdėstymas sukurti pasaulinio sąmokslo planą, kuriuo visi įtikėtų? O gal planas yra tikras ir pats diktuoja žodžius, kuriuos imlūs protai atsirenka iš daugybės kitų? Būtent į šiuos klausimus U. Eco knygoje "Fuko švytuoklė" pagrindiniai herojai ir bando ieškoti atsakymų .
Tik neapsigaukit, "Fuko švytuoklė" nėra nuobodus faktų ir teorijų rinkinys, tai knyga, kuri skirta ieškančiam skaitytojui. Jei ieškote meilės, jos čia tikrai bus, tik nesitikėkit eilinio meilės romaniūkčio stiliaus. Čia ji kasdieninė ir paprasta, įnerta į šiurkštų rūbą, bet tuo pačiu labai nuoširdi ir pasiaukojanti. Neturėtų likti nusivylę ir nuotykių ieškotojai, nes knygoje gausu įvykių ir scenų, nuo kurių kūnas nueina pagaugais ir norisi uždegti šviesas visuose kambariuose. Nestokojama subtilaus humoro ir ironijos, trupinėlio erotikos ir daug mistikos - tik nuo skaitytojo priklauso ką jis iš šio romano pasiims, o ką paliks. Žodžius reikia skaityti atidžiai ir pagarbiai, nes niekad nežinot kur jie nuves.

Vertinimas: labai rimta knyga, labai rimtam skaitytojui.