Jonas Jonasson knyga "Šimtametis, kuris išlipo pro langą" nuostabus spindulėlis, itin rožinio optimizmo ir naivumo.
Šimtametis Alanas Karlsonas, nenorėdamas savo paskutinių dienų užbaigti niūriuose senelių namuose, savo 100 - ojo gimtadienio dieną išlipa pro langą ir išeina nė pats nežinodamas kur eis ir ką darys toliau. Regis eilinis, nelaimingas senukas, tačiau tolimesni knygos puslapiai pasakoja toli gražu ne eilinę jo gyvenimo istoriją. Knygos anotacija šįkart tikrai nesumelavo, tai jis, Alanas Karlsonas nežymus žmogelis, turėjo įtakos visiems didžiausiems XX - ojo amžiaus įvykiams, susitiko su daugeliu to metų žymių politikų.
Knyga savo ironija labai priminė J. Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“ ir ypač panašūs patys personažai: iš pirmo žvilgsnio senukas Alanas naivokas ir regis kvailas, tačiau kaip ir Šveikui, kad ir kokioje situacijoje neatsidurtų, randa išeitį, o gal tiesiog labai labai sekasi?
Pats Alanas Karlsonas savotiškos išminties lobynas: "... rodos, neišsprendžiami konfliktai mūsų žemėje prasideda panašiai:
„Tu kvailas, ne tu pats kvailas, ne, tu, kvailas“. Ginčas dažniausiai
išsprendžiamas, kartu išgėrus butelį degtinės, o tada galvojama apie
ateitį";
Vertinimas: Nepriekaištingai parašyta istorija, tarpusavyje supinanti istorinius
įvykius, asmenybes ir vietoves, o visai tai pateikiama pūkuotame,
rožiniame optimizmo ir naivumo debesyje.
2013 m. liepos 25 d., ketvirtadienis
Marilynne Robinson "Gileadas"
Gileadas - tai mirštančio, seno tėvo laiškai, savo dar mažam sūnui. Pagrindinis veikėjas Džonas Eimsas, pastorius, įkopęs jau į septintą dešimtį, tačiau turintis mažą, septynerių metų sūnų, dėl kurio ateities labai nerimauja ir tikisi, kad jo rašomi laiškai, bus pagalba jam ateityje: "Kai skaitysi šį laišką, aš būsiu amžinas, kažkuo gyvesnis nei kada
nors, kai buvau kupinas jaunatvės jėgų. Skaitai nerimastingo,
nukvaišusio senuko svajas, o aš gyvas didingesnėje už visas mano
svajas šviesoje, bet tavęs nelaukiu, nes noriu, kad tu, mylimas
mirtingasai, gyventum ilgai ir mylėtum šitą varganą, laikiną pasaulį,
kurio, įsivaizduoju, graudžiai ilgėsiuos."
Pats Gileadas, tai nedidelis miestelis Amerikoje, Ajovos valstijoje, kuriame veikėjas nugyveno visą savo gyvenimą. Pastorius savo laiškuose, pasakoja sūnui apie savo paties vaikystę, tėvus, gyvenimą Gileade, įpina daug Šventojo rašto žodžių, pamokymų. Po truputį atskleidžia ne tik savo gyvenimo įvykius, bet ir aplink jį gyvenančių žmonių istorijas, tragedijas. Kartu knygoje skleidžiasi ir kitos jautrios temos: vergijos panaikinimo problemos, tikėjimo klausimai, vienatvės slogutis, rasizmas ir atlaidumas. Įvykiai knygoje klostosi palengva, tai tikrai ne ta knyga, nuo kurios negali atsitraukti nes trokšti sužinoti kas įvyks. Tačiau ja išties norisi mėgautis, kiekvienu sakiniu, kiekvienu žodžiu, kiekviena raide. Neatsimenu kada teko, ir ar išvis kada teko, skaityti tokią jautrumu ir švelnumu pulsuojančią knygą.
Vertinimas: labai šilta, tyra knyga, tikra retenybė tarp šių laikų literatūros. Rekomenduoju.
Pats Gileadas, tai nedidelis miestelis Amerikoje, Ajovos valstijoje, kuriame veikėjas nugyveno visą savo gyvenimą. Pastorius savo laiškuose, pasakoja sūnui apie savo paties vaikystę, tėvus, gyvenimą Gileade, įpina daug Šventojo rašto žodžių, pamokymų. Po truputį atskleidžia ne tik savo gyvenimo įvykius, bet ir aplink jį gyvenančių žmonių istorijas, tragedijas. Kartu knygoje skleidžiasi ir kitos jautrios temos: vergijos panaikinimo problemos, tikėjimo klausimai, vienatvės slogutis, rasizmas ir atlaidumas. Įvykiai knygoje klostosi palengva, tai tikrai ne ta knyga, nuo kurios negali atsitraukti nes trokšti sužinoti kas įvyks. Tačiau ja išties norisi mėgautis, kiekvienu sakiniu, kiekvienu žodžiu, kiekviena raide. Neatsimenu kada teko, ir ar išvis kada teko, skaityti tokią jautrumu ir švelnumu pulsuojančią knygą.
Vertinimas: labai šilta, tyra knyga, tikra retenybė tarp šių laikų literatūros. Rekomenduoju.
Rosamund Lupton "Sesuo"
Psichologinis detektyvas. Staiga dingus jaunesniajai seseriai, Beatrisė atvyksta į Londoną jos ieškoti. Po kelių dienų sesuo randama negyva, o policija ir visi aplinkiniai tikina, kad sesuo nusižudžiusi. Beatrisė, slegiama sielvarto nesusitaiko su šia mintimi ir imasi ieškoti sesers žudiko. Kiekvienas sutiktas vyras jai atrodo žudikas. Tekstas pateiktas labai nuobodžiai. Autorė visą istoriją pasakoja, kaip Beatrisės laiškus mirusiai seseriai, ir pokalbius su baudžiamųjų bylų advokatu. Nuolatos kartojamas pasakojimas kaip pagrindinė veikėja eina pokalbiui pas advokatą greitai ima erzinti. Laiškai seseriai persmelkti tokiu stipriu kaltės ir savigraužos jausmu, kad seserų jausmai viens kitai ima atrodyti nenatūralūs, perdėti.
Negaliu paneigti, kad autorei pavyko mane sugraudinti, bet greičiau jau dėl paties pačios minties apie sesers netektį, nei dėl autorės žodžių įtaigumo. Pagrindinės veikėjos personažas nepatrauklus, nuobodus ir erzinančiai verksmingas (net ir vertinant artimojo netekimo kontekste). Siužetas taip pat neįdomus, o gale knygos atsiskleidę žudiko motyvai juokingai nepagrįsti ir netikroviški. O galų gale dingsta žudikas! ir niekam absoliučiai neįdomu nei kur jis, nei kodėl negrįžo pribaigti savo aukos.
Vertinimas: Absoliučiai niekam tikusi knyga. Negaiškit laiko ir neskaitykit. Ne, rimtai, neskaitykit.
2013 m. kovo 1 d., penktadienis
Jean Teule "Savižudybių krautuvė"
Knygos aprašymas ir recenzijos internete žadėjo gerą dozę juodojo humoro. Tikėjausi skaitydama smagiai kvatotis ir prunkštauti, tačiau nieko panašaus nebuvo. Ir tikrai ne dėl to, kad tai istorija apie savižudybes. Knyga parašyta tokiu lengvu stiliumi, kad apie pačios savižudybės siaubą ir beprasmybę susimąstai tik pačioje pabaigoje. Ir vis dėl to, nors garsiai kvatotis ir neteko, bet visą knygą skaičiau be paliovos šypsodamasi.
Knygos centre Savižudybių krautuvės savininkų, Tiuvašų šeimynėlė. Jų pagrindinis tikslas tiekti potencialiem savižudžiams būdus, kaip pasitraukti iš gyvenimo. Krautuvėlės darbo apsuptyje verda ir pačių Tiuvašų gyvenimas, kuriame netikėtai gimė tikra verslo pražūtis - trečiasis vaikas Alanas. Vaikas tikra bėda, nes jis negana to, kad nuolatos šypsosi, ne tik džiaugiasi gyvenimu, bet ir bando šiuo gyvenimo džiaugsmu užkrėsti kitus.
Knyga labai paprastai pateikia visą savižudybės siaubą ir beprasmybę. Tačiau, kad tikrai tai suvokti, reikia skaityti iki galo.
Citata: "...aš visada sakau: mirštame tik kartą, tad tegul tai būna įsimintinas momentas."
P.S. jei norit sužinoti, kodėl Apple obuolys prakąstas, perskaitykit knygą.
Vertinimas: verta iš gyvenimo išbraukti porą valandų ir perskaityti knygą, kad suvoktum jog niekada nebūsi Savižudybės krautuvės klientu.
Umberto Eco 'Fuko švytuoklė"
Pradžioje norisi mesti knygą į šalį, nes laisvai ir nepertraukiamai besiliejantis informacijos srautas tiesiog parbloškia. Sunku suprasti ir įsigilinti į vis naujas pristatomas religines grupes, istorinius asmenis, įvairias teorijas ar hipotezes. Tačiau vėliau imi suvokti, kad suprasti ne tik neįmanoma, bet ir nebūtina. Bandyti perprasti visas knygoje dėstomas teorijas, būtų tolygu kaip išmokti atmintinai šaldytuvo naudojimo instrukciją - įmanoma, bet visiškai nereikalinga.
Lengviausia šią knygą apibūdinti kaip pasaulio sąmokslo teorijų pradžiamokslį: tamplieriai, rozenkreiceriai, Šėtono, Liuciferio garbintojai, druidai, katarai ir dar begalė kitų, įvairaus plauko okultinio pasaulio atstovų. Pagrindinių herojų šaltų protų galia supina juos į visuotinį pasaulinį sąmokslą. Ar gali asociatyvus žodžių išdėstymas sukurti pasaulinio sąmokslo planą, kuriuo visi įtikėtų? O gal planas yra tikras ir pats diktuoja žodžius, kuriuos imlūs protai atsirenka iš daugybės kitų? Būtent į šiuos klausimus U. Eco knygoje "Fuko švytuoklė" pagrindiniai herojai ir bando ieškoti atsakymų .
Tik neapsigaukit, "Fuko švytuoklė" nėra nuobodus faktų ir teorijų rinkinys, tai knyga, kuri skirta ieškančiam skaitytojui. Jei ieškote meilės, jos čia tikrai bus, tik nesitikėkit eilinio meilės romaniūkčio stiliaus. Čia ji kasdieninė ir paprasta, įnerta į šiurkštų rūbą, bet tuo pačiu labai nuoširdi ir pasiaukojanti. Neturėtų likti nusivylę ir nuotykių ieškotojai, nes knygoje gausu įvykių ir scenų, nuo kurių kūnas nueina pagaugais ir norisi uždegti šviesas visuose kambariuose. Nestokojama subtilaus humoro ir ironijos, trupinėlio erotikos ir daug mistikos - tik nuo skaitytojo priklauso ką jis iš šio romano pasiims, o ką paliks. Žodžius reikia skaityti atidžiai ir pagarbiai, nes niekad nežinot kur jie nuves.
Tik neapsigaukit, "Fuko švytuoklė" nėra nuobodus faktų ir teorijų rinkinys, tai knyga, kuri skirta ieškančiam skaitytojui. Jei ieškote meilės, jos čia tikrai bus, tik nesitikėkit eilinio meilės romaniūkčio stiliaus. Čia ji kasdieninė ir paprasta, įnerta į šiurkštų rūbą, bet tuo pačiu labai nuoširdi ir pasiaukojanti. Neturėtų likti nusivylę ir nuotykių ieškotojai, nes knygoje gausu įvykių ir scenų, nuo kurių kūnas nueina pagaugais ir norisi uždegti šviesas visuose kambariuose. Nestokojama subtilaus humoro ir ironijos, trupinėlio erotikos ir daug mistikos - tik nuo skaitytojo priklauso ką jis iš šio romano pasiims, o ką paliks. Žodžius reikia skaityti atidžiai ir pagarbiai, nes niekad nežinot kur jie nuves.
Vertinimas: labai rimta knyga, labai rimtam skaitytojui.
2013 m. sausio 31 d., ketvirtadienis
Knygų iššūkis 2013!
- Umbert Eco - "Fuko švytuoklė"
- Jean Teule - "Savižudybių krautuvė"
- Jonas Jonasson - "Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo"
- Edgar Allan Poe - "Raudonosios mirties kaukė"
- G.G. Marquez - "Šimtas metų vienatvės"
- Isabele Allende - "Dvasių namai"
- Peter Hoeg - "Dramblių prižiūrėtojų vaikai"
- Jonathan Franzen - "Pataisos"
- Umberto Eco - "Prahos kapinės"
- Danielle Trusson - "Angelologija"
- Marilynne Robinson - "Gileadas"
- Lupton Rosamund - "Sesuo"
2 alternatyvios knygos:
- Lena Eltang - "Akmeniniai klevai"
- Ana Bronte - Agnesė Grej
Lars Kepler "Paganinio kontraktas"
Lenkiu galvą prieš šios knygos marketingo specialistus: tobulai sukurta intriga, parinktas viršelis ir sukurta anotacija: "Yra dalykų, kurie nesibaigia netgi po mirties...".
Deja, deja, pati knyga tiesiog niekam tikusi. Intriga nepalaikoma, ir vos pradėjus rutuliotis nuslopsta. Trūksta nors šiek detalesnių aprašymų, gilesnio emocijų gvildenimo ir netgi pats siužetas neįtraukiantis, nors aprašymas ir daug žadėjo. Oficialiai knyga įvardinama kaip detektyvas, bet man ji panašesnė į prastą straipsnį kriminaliniuose laikraščių puslapiuose su nusikaltėlių ir aukų interviu. Vienintelės tinkamos skaitymui vietos susijusios su knygos veikėja Penelope. Jos išgyvenimai aprašyti pakankamai vaizdžiai, jaučiama įtampa, sukelianti norą skaityti toliau. Tačiau tokių skyrių per visą knygą labai mažai,
Galiausia mane pribaigė paskutiniai knygos sakiniai. Matyt autoriai norėjo sukurti intrigą kitai jų knygai, bet daugiausiai kas jiems pavyko, tai suerzinti. Pažadu: kitos Lars Kepler knygos tikrai nepirksiu.
Vertinimas: Paviršutiniška, nuobodi, ištęsta ir visiškai neverta ne tik pinigų, bet ir sugaišto laiko.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)




