Darja Doncova " Haute Couture figos lapelis"

Absoliutus šlamštas. Knygos pavadinimas nesąmoningas ir tiesiog pritemptas, apie jokią aukštąją madą nei tiesiogine, nei perkeltine prasme nekalbama, tiesiog paskutiniuose knygos sakiniuose užsimenama, tiesiog taip "ne į temą".  Neįtikimas scenarijus, nelogiški ir vaikiškai primityvūs dialogai. Kvailoki ir neįtikinantys personažai. Iš kur atsiranda tokių idiotų, kuriems po nosimi pakišus privataus detektyvo ženklelį, šie išsigąsta ir viską išpasakoja, arba tokie rusų milijonieriai, kurie nežinomom moteriškėlėm stato namus ir testamentu palieka šimtus tūkstančių dolerių? Pagrindinė knygos veikėja Jevlampija išvis neeilinė persona: jai visi viską pasakoja, ji visada atsiduria tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, o vyrai apie ją ratus tik suka, tik suka: ir rusų milijonieriai ir nepažįstami turtingi gražuoliai ir rusų milicijos kapitonai. O kokia gilia išmintimi Jevlampija švaistosi: "Rusų moterys pirmiau pagaili, o tada įsimyli", šią jos išmintį dar ilgai gromuliuosiu, ne mano protui ją taip lengvai įkasti... 

Vertinimas: Tinkama knyga asmenims po lobotomijos, visiem kitiem rekomenduoju negaišti laiko.

Luis Fernando Verissimo "Angelų klubas"

Knygos centre dešimties vyrų gyvenimai. Nepaprastų vyrų, turtingų, toli gražu ne be nuodėmės,  turinčių savitus ir skirtingus likimus, kuriuos vienija Troškinio klubas. Klubo esmė naujos gurmaniškos patirtys. Tačiau po dvidešimties klubo egzistavimo metų, jo įkūrėjas miršta. Likę nariai ima svarstyti apie klubo baigtį. Tuo pačiu metu klubo gyvenime pasirodo Lucidijus - tiesiog stebuklus virtuvėje kuriantis virėjas, kuris atneša ne tik naujus skoninius potyrius, bet ir netikėtus, šiurpius įvykius. Klubo nariai atsiduria ant apsisprendimo slenksčio: ar įvyks dar viena Troškinio klubo vakarienė?
Tai ciniškas, nestokojantis juodo humoro, pasakojimas apie žmonių gyvenimus, apie žmogaus savigraužos ribas, neįgyvendintus lūkesčius, nusivylimą savimi:  "...mūsų kūnas, šis mėsos perteklius, kuris nėra mes, bet kartu patiria mūsų biografiją ir galiausiai mirdamas išsineša mus kartu..."
Tačiau šalia  šiurkštaus humoro iškyla ir ištikimos draugystės, pasiaukojimo ir atsidavimo temos.
"Žmogus - vienintelis gyvūnas, kuris nori daugiau, nei jam reikia. Žmogus yra žmogus todėl, kad nori daugiau."
O kadangi knygos ašis kulinariniai šedevrai, tai dėmesys skiriamas ir kulinariniams potyriams aprašyti, nevengiant "pagardinti" ir aštresniais vertinimais: "Trumai kvepėjo paršo hormonais, rujojančios kiaulės jas rasdavo ir karštligiškai atkasdavo geisdamos meilės. "Vietoj vyro rasdavo savotišką augalinį gumbą, daugeliui merginų taip atsitinka ir šiandien."



Vertinimas. Juodas humoras, intriguojantis turinys, verta dėmesio.

Levi Primo "Jei tai žmogus"

2014 metų iššūkį pradėjau skaudžios tematikos knyga. Autobiografinė Primo Levi knyga "Jei tai žmogus", pasakoja apie dienas praleistas Auschwitzo koncentracijos stovykloje. Kaip teigia pats autorius, jam "pasisekė", jis pateko į nacių stovyklą 1944 metais, kai sąlygos jau buvo "sušvelnėjusios". Bet kokiu sušvelnėjimu galime įvardinti tą faktą, kad iš 650 su juo į Auschwitzą išvežtų Italijos žydų į namus sugrįžo tik 4? Knyga parašyta 1947 metais, sąlyginai praėjus nedaug metų po aprašomų įvykių, kaip pasakoja pats autorius: "svarbiausias jos tikslas buvo vidinis išsilaisvinimas" ir  "poreikis išsipasakoti "kitiems", padaryti "kitus" dalyviais". Knyga padalinta skyriais, kurie neišsidėlioja chronologiškai, o labiau apima tam tikras temas ar įvykius.
Kaip ir daugumoje tokio tipo knygų pagrindinė jos tema - išlikimas. Tik čia svarbu ne tik išlikti, bet ir kaip išlikti žmogumi. Tarp knygos eilučių sumišę autoriaus jausmai:  fizinis poreikis likti gyvam, bet kokia kaina ir tuo pačiu giliai glūdintis noras išsaugoti sielą, kuri trokšta ne tik fizinio maisto, bet ir peno sielai, sugebėjimo mąstyti apie aukštesnius dalykus, nei duonos kąsnis kaimyno saujoje: "...ir mes jau gebame galvoti apie savo motinas ir žmonas, ko paprastai nebūna. Kelias valandas galime pasijusti tokie nelaimingi, kaip tai būdinga laisviems žmonėms."
Sekant pasakojimą susidaro keistas įspūdis, tarsi autorius nesmerkia nacių, jų žiaurumų apraiškos aprašomos tarsi visiškai pašalinio, ir to siaubo neišgyvenusio, žmogaus lūpomis. Tačiau labai didelis  dėmesys skiriamas kalinių nužmogėjimui: "Tasai, kuris užmuša - žmogus, tasai, kuris vykdo neteisingumą ar nuo jo kenčia - žmogus, tasai, kuris praradęs visus skrupulus, dalijasi gultu su lavonu - nebe žmogus."   Žmogaus virtimas gyvuliu svarbiausia knygos ašis apie kurią sukasi visa istorija. Autorius skaudžiai išgyvena savo paties ir aplinkinių pasikeitimą, kai net išoriškai žmogus nebėra žmogus, kai jo norus galima apsakyti vos dviem žodžiais: valgyti ir miegoti. Autorius neabejoja, tai ne žmogus: "Tasai, kuris laukia, kad jo kaimynas baigtų mirti, siekdamas paimti jo duonos ketvirtį, - nors ir nekaltas, yra labiau nutolęs nuo mąstančio žmogaus modelio nei grubiausias pigmėjas ir žiauriausias sadistas."
Buvo įdomu palyginti B. Sruogos "Dievų miškas" ir Primo Levis"Jei tai žmogus" lagerio gyvenimo aprašymus. Skaitant B. Sruogos darbą žinai, kad visi aprašomi įvykiai tikri, tačiau matyt dėl kitokio rašymo stiliaus, visas siaubas lieka knygos puslapiuose. Primo Levi pasakojimas, tarsi medis suleidžia į sielą šaknis, įaugdamas į širdį nevilties jausmu, ir gyvena kartu. Dar ilgai nešiosiuosi šios knygos puslapius savyje; ir ar galima likti abejingu:
"Prasideda diena, tokia pati kaip visos kitos, tokia ilga, kad neįmanoma deramai suvokti jos pabaigos - toks šaltis, toks alkis, toks nuovargis mus nuo jos skiria; todėl geriau jau sutelkti dėmesį į norus į pilkos duonos stačiakampį, jis nedidukas, tačiau po valandos tikrai mums atiteks, ir penkias minutes, kol dar nebūsim jo subaigę, jis bus visa, ką stovyklos įstatymai leidžia mums turėti." 

 

Vertinimas: Šios knygos skaitymas, tarsi žiūrėjimas į degantį namą: apima siaubas ir neviltis, bet tuo pačiu negali sustoti, negali nusigręžti.

Skaitom !Skaitom! Skaitom!

Knygų iššūkis 2014 m. jau prasidėjo! Skaitom!

Mano 2014 metų 12 knygų sąrašas:

1. Paolo Giordano - "Pirminių skaičių vienatvė"
2. Primo Levi - "Jei tai žmogus"
3. Dan Brown - "Inferno"
4. Luis Fernando Verissimo - "Angelų klubas"
5. Jean-Christophe Grange - "Miserere"
6. Umberto Eco - "Rožės vardas"
7. Gediminas Kulikauskas - "Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą"
8. Julio Cortazar - "Žaidimas baigtas"
9. Ken Kesey - "Skrydis virš gegutės lizdo"
10. John Irving - "Sidro namų taisyklės"
11. Fransua Rable - "Gargantiua ir Pantagriuelis"
12. Michail Bulgakov - "Meistras ir Margarita"

2014 metų 2 alternatyvios knygos:

1. Eowyn Ivey - "Sniego vaikas"
2. Michail Šiškin - "Laiškų knyga"

http://www.100knygu.lt/issukis/

Jonas Jonasson "Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo"

Jonas Jonasson knyga "Šimtametis, kuris išlipo pro langą" nuostabus spindulėlis, itin rožinio optimizmo ir naivumo.
Šimtametis Alanas Karlsonas, nenorėdamas savo paskutinių dienų užbaigti niūriuose senelių namuose, savo 100 - ojo gimtadienio dieną išlipa pro langą ir išeina nė pats nežinodamas kur eis ir ką darys toliau. Regis eilinis, nelaimingas senukas, tačiau tolimesni knygos puslapiai pasakoja toli gražu ne eilinę jo gyvenimo istoriją. Knygos anotacija šįkart tikrai nesumelavo, tai jis, Alanas Karlsonas nežymus žmogelis, turėjo įtakos visiems didžiausiems XX - ojo amžiaus įvykiams, susitiko su daugeliu to metų žymių politikų.
Knyga savo ironija labai priminė J. Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“ ir ypač panašūs patys personažai: iš pirmo žvilgsnio senukas Alanas naivokas ir regis kvailas, tačiau kaip ir Šveikui, kad ir kokioje situacijoje neatsidurtų, randa išeitį, o gal tiesiog labai labai sekasi? 
Pats Alanas Karlsonas savotiškos išminties lobynas:  "... rodos, neišsprendžiami konfliktai mūsų žemėje prasideda panašiai: „Tu kvailas, ne tu pats kvailas, ne, tu, kvailas“. Ginčas dažniausiai išsprendžiamas, kartu išgėrus butelį degtinės, o tada galvojama apie ateitį"; 


Vertinimas: Nepriekaištingai parašyta istorija, tarpusavyje supinanti istorinius įvykius, asmenybes ir vietoves, o visai tai pateikiama pūkuotame, rožiniame optimizmo ir naivumo debesyje.

Marilynne Robinson "Gileadas"

Gileadas - tai mirštančio, seno tėvo laiškai, savo dar mažam sūnui. Pagrindinis veikėjas Džonas Eimsas, pastorius, įkopęs jau į septintą dešimtį, tačiau turintis mažą, septynerių metų sūnų, dėl kurio ateities labai nerimauja ir tikisi, kad jo rašomi laiškai, bus pagalba jam ateityje: "Kai skaitysi šį laišką, aš būsiu amžinas, kažkuo gyvesnis nei kada nors, kai buvau kupinas jaunatvės jėgų. Skaitai nerimastingo, nukvaišusio senuko svajas, o aš gyvas didingesnėje už visas mano svajas šviesoje, bet tavęs nelaukiu, nes noriu, kad tu, mylimas mirtingasai, gyventum ilgai ir mylėtum šitą varganą, laikiną pasaulį, kurio, įsivaizduoju, graudžiai ilgėsiuos." 
Pats Gileadas, tai nedidelis miestelis Amerikoje, Ajovos valstijoje, kuriame veikėjas nugyveno visą savo gyvenimą. Pastorius savo laiškuose, pasakoja sūnui apie savo paties vaikystę, tėvus, gyvenimą Gileade, įpina daug Šventojo rašto žodžių, pamokymų. Po truputį atskleidžia ne tik savo gyvenimo įvykius, bet ir aplink jį gyvenančių žmonių istorijas, tragedijas. Kartu knygoje skleidžiasi ir kitos jautrios temos: vergijos panaikinimo problemos, tikėjimo klausimai, vienatvės slogutis, rasizmas ir atlaidumas. Įvykiai knygoje klostosi palengva, tai tikrai ne ta knyga, nuo kurios negali atsitraukti nes trokšti sužinoti kas įvyks. Tačiau ja išties norisi mėgautis, kiekvienu sakiniu, kiekvienu žodžiu, kiekviena raide. Neatsimenu kada teko, ir ar išvis kada teko, skaityti tokią jautrumu ir švelnumu pulsuojančią knygą.

Vertinimas: labai šilta, tyra knyga, tikra retenybė tarp šių laikų literatūros. Rekomenduoju.

Rosamund Lupton "Sesuo"

Psichologinis detektyvas. Staiga dingus jaunesniajai seseriai, Beatrisė atvyksta į Londoną jos ieškoti. Po kelių dienų sesuo randama negyva, o policija ir visi aplinkiniai  tikina, kad sesuo nusižudžiusi. Beatrisė, slegiama sielvarto nesusitaiko su šia mintimi ir imasi ieškoti sesers žudiko. Kiekvienas sutiktas vyras jai atrodo žudikas.
Tekstas pateiktas labai nuobodžiai. Autorė visą istoriją pasakoja, kaip Beatrisės laiškus mirusiai seseriai, ir pokalbius su baudžiamųjų bylų advokatu. Nuolatos kartojamas pasakojimas kaip pagrindinė veikėja eina pokalbiui pas advokatą greitai ima erzinti. Laiškai seseriai persmelkti tokiu stipriu kaltės ir savigraužos jausmu, kad seserų jausmai viens kitai ima atrodyti nenatūralūs, perdėti.
Negaliu paneigti, kad autorei pavyko mane sugraudinti, bet greičiau jau dėl paties pačios minties apie sesers netektį, nei dėl autorės žodžių įtaigumo. Pagrindinės veikėjos personažas nepatrauklus, nuobodus ir erzinančiai verksmingas (net ir vertinant artimojo netekimo kontekste). Siužetas taip pat neįdomus, o gale knygos atsiskleidę žudiko motyvai juokingai nepagrįsti ir netikroviški. O galų gale dingsta žudikas! ir niekam absoliučiai neįdomu nei kur jis, nei kodėl negrįžo pribaigti savo aukos.

Vertinimas: Absoliučiai niekam tikusi knyga. Negaiškit laiko ir neskaitykit. Ne, rimtai, neskaitykit.